Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XI)

      Šviesusis kunigaikštis kreivų veidrodžių karalystėje pastebėjo gana stiprių teigiamų pokyčių: prapūtė labai stiprus ir žvarbus tiesos vėjas, kuris tiesiog sukrečiančiai karalysčių gyventojų esybę perpūtė,  nuo kurio jie net prablaivėjo nuo propagandinių iliuzijų ir pradėjo kitaip, sąmoningiau ir aiškiau, mąstyti. Žinoma, didžiąją dalį dieninių gyvūnų toliau valdė tamsiųjų jėgų propaganda, tačiau atsirado nemaža dalis gyventojų, kurie išsivadavo iš šios proto nelaisvės ir, atrodo, nebegrįš prie šios kvailystės. Šviesusis kunigaikštis nežinojo konkretumų ir informacijos turinio, todėl buvo sunku tiksliai nustatyti situaciją, tačiau buvo aišku, kad kalba eina apie prisipažinimus. Suprantama, naivu yra tikėtis sulaukti nuoširdžių prisipažinimų iš aukščiausių tamsiųjų jėgų valdovų, tačiau matėsi, kad prisipažinimus atliko gana svarbūs asmenys. Tikrai aukštesni už tamsos agentus, kažkur netoli tamsiųjų kunigaikščių ir juodųjų magų lygio arba jų atstovas, kuris žinojo kur kas daugiau ir buvo kur kas svarbesnis(gal netgi konkrečios srities propagandos veidas), negu eilinis tamsos agentas. Kaip ten bebūtų, tačiau tokie prisipažinimai buvo naudingi geriesiems gyventojams. Palaiminti tie tamsiųjų jėgų atstovai, kurie metė juodus darbus, atvirai prisipažino, viešai išpažino (be nuomonės formavimo ir nepatikimų faktų skleidimo) savo juodus darbus, labai gailėjosi ir atliko nuoširdžią atgailą. Tai sektini pavyzdžiai, nes Kūrėjo taip sutvarkyta, kad ant tokių karalystės gyventojų nusileidžia malonė.

    Dėja, karaliams kovose dėl įtakos prisipažinimai neturėjo esminės įtakos, nes jiems tai buvo daugiau pasiruošimas (sutapimas pasiruošime) įnirtingam tarpusavio mūšiui ir dalinių perdėstymas, sutelkimas plika akimi nematomame fronte. Kreivų veidrodžių karalystė buvo idealus ir labai svarbus strategiškai mūšio laukas, todėl kovos turėjo būti įnirtingos. Nors grėsmingiausiu paslaptingame mūšio lauke buvo įvardijamas didysis Rytų karalystės Caras, tačiau didžiausia ir stipriausia jėga, be abejonės, buvo turtingi Vakarų karalysčių karaliai. Didysis Imperatorius, turėjęs valdančias pozicijas, jų neteko, nes jo valdiniai pražiopsojo išradingą ir žaviai apgaulingą paslaptingojo Karaliaus valdinių proveržį.  Didžiojo Imperatoriaus daliniai formaliai buvo labai gausūs, tačiau realiai nemaža dalis sąmoningai ar apgaulės būdu tarnavo paslaptingam Karaliui. Be to, kovojo tarpusavyje ar mėgdavo griauti labiau net už Rytų caro valdinius, nes šie vengdavo tiesioginio ir akivaizdaus karalystės griovimo. Pažymėtinas pagirtinas paslaptingojo Karaliaus kariuomenės išdėstymas mūšio lauke. Jis turėjo užėmęs išties geras pozicijas mūšio lauke,  jo armija buvo mobili, lanksti, turinti gerą komunikaciją ir informaciją. Tik jis vienas mūšio lauke žinojo beveik visą informaciją.

    Tuo tarpu kreivų veidrodžių karalystės karalienė rūpinosi savo valdžios tęstinumu. Ji labai tiksliai tvarkėsi su karalystę valdančiomis ir engiančiomis grupuotėmis. Ji gebėjo politinį procesą reguliuoti sau naudinga kryptimi. 

   Nors tamsiosios jėgos šviesųjį kunigaikštį buvo uždarę į savotišką kalėjmą, tačiau jo dvasios nepalaužė. Kita vertus, ir pats kunigaikštis vis labiau domėjosi dvasiniais dalykais, o už juos reikia mokėti ir izoliacija, vienuma yra viena iš kainos dedamųjų.   Nieko šioje gyvūnų planetoje nėra veltui. Paprastas dieninis gyvūnas viską nori gauti veltui- bet nieko nepasiekiama veltui. Didžiausią kainą mokame už savo dvasinio augimo pastangas.

    O, šviesusis kunigaikšti,  su tavimi nori bendrauti grožis, geri karalystės gyventojai ir mylinčios dieninių gyvūnių širdys! Jos kalba sielų balsais. Sunku pasakyti, kodėl jis buvo abejingas mylinčioms dieninėms gyvūnėms. Turbūt, jam  labiau rūpėjo dieviški , patys aukščiausi dvasiniai dalykai, o gal paprasčiausiai buvo jau gerokai atšalęs...

Gyvenimo pasakos X dalis:  http://mindaugaspliauga.blogas.lt/kreivu-veidrodziu-karalysteje-%E2%80%93-noras-sudauzyti-kreivus-veidrodzius-x-792.html

 

Tikiu, kad dabartinė ašarų valstybė ras teisingą kelią

    Sveikinu Lietuvą ir visus savo bendrapiliečius su Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Ši data mums yra labai svarbi ir turi gilią simbolinę prasmę. Prieš beveik aštuonis šimtus metų Lietuva buvo suvienyta ir tapo valstybe. Vieninga valstybė sugebėjo atsilaikyti prieš vidinius ir išorinius priešus. Kaip dabar mums trūksta tokios tautos vienybės, visus jungiančios ideologijos ir vertybių!  Žmonėse užgesusi liepsna dėl  dabartinės Lietuvos ateities. Valdančiųjų sluoksniuose – šaltas, negyvas idealizmas.

   Taip atsitiko, nes laiku nebuvo pastebėtos tyliosios grėsmės, kurios ėdė ne vien atskirus sąmoningus šalies patriotus, bet, kas baisiausia,  ir visą šalį. Ko pasekoje buvo išdarkyta bei suklaidinta ne tik paprastų piliečių, bet ir viso tautos elito mąstysena. Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje mūsų kalbose girdimos baimės Rusijos ir Lenkijos atžvilgiu yra pernelyg abstrakčios ir išpūstos, o konkrečiuose darbuose politikų baimės yra labai keistos ir smulkmeniškos. Tiesą apgaubiame migla ar užtamsiname. Tai nėra progreso ir kūrybos kelias. Tokia atmosfera valstybėje ir elito mąstysena tik kelia chaosą ir susipriešinimą šalies viduje bei izoliaciją tarptautinėje arenoje.  Nepastebimai šalis ėdama taip, kad visose srityse ima trūkti tiesos ir šviesos.  O be tiesos- nėra stiprybės. Tik kai žmogus pats gyvena tiesoje, sako tiesą, jis tampa stiprus, o jo ištarti žodžiai tampa galingi, veiksmingi,  darbai harmoningi ir neša gėrį  visiems. Tautos gyvenime yra tas pats, nes tai – progreso kelias. Todėl turime grąžinti tiesą į visas valstybės gyvenimo sritis. Tada bus nesunku mąstyti valstybiškai ir neužsiciklinti ties neesminėmis smulkmenomis, o diskusijos viešoje erdvėje įgaus tvirtą pagrindą.   Juk Tiesos ieškome ne tik mes, Tiesa irgi ieško mūsų. Esu tikras, kad ateityje viskas bus gerai ir Lietuva atras teisingą kelią, tuo labiau, kai tamsios nevilties atmosferoje matau ir jaučiu šalies piliečių širdyse vilties žiburius. 

     Šią savaitę Lietuva pradėjo pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Tai yra didelis įvykis valdžios ir valstybės gyvenime. Nors šis pirmininkavimas Lietuvai, valstybiškai mąstant,  yra labai ne laiku ir dėl vidinių problemų negalime tuo pasinaudoti, tačiau šalies valdžia, atrodo, stengiasi kaip galima geriau pasirodyti. Sveikintini valdžios norai reklamuoti šalį ir sklandžiai pravesti pirmininkavimą. Tik nesinori, kad šalies reklama virstų ne tiek valstybės, kiek daugiau pačių politikų asmenine reklama ir pataikavimu Europos Sąjungos elitui ar net piliečių nepasitenkinimo šalies viduje slopinimo priežastimi.  Būkime budrūs ir neužmirškime valstybės interesų, jos žmonių.

    Per savo istoriją Lietuva ir jos žmonės išgyveno daug negandų, bet sunkumuose išliko ir gyvuoja iki šiol. Stebėtinas Lietuvos žmonių gajumas ir gyvybingumas. Todėl ir dabartinė ašarų valstybė ras teisingą kelią ir teisingai pasirinks  reikalingus lyderius. Juk viltis ir tiesa stipresnė už niūrią realybę ir keičią ją!

    Linkiu Lietuvai ir jos piliečiams dar daugiau vilties bei tiesos sugrįžimo į visas gyvenimo sferas!

Apaštalų šv.Petro ir šv.Pauliaus diena

„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.” 1 Kor 13

Savo tekstą pradedu ištrauka iš apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams, kurioje puikiai bei konkrečiai pavaizduota dieviška meilė. Birželio 29 d. Bažnyčia mini Šv. Petro ir šv.Pauliaus iškilmę. Šie apaštalai buvo tikri šios meilės nešėjai. Tai du svarbiausi gimusios Bažnyčios veikėjai, labai skirtingi, tačiau ir gerai papildantys vienas kitą. Šiandien norėčiau trumpai apžvelgti šv.Pauliaus asmenybę ir veiklą.
Bažnyčia labai gerbia ir vertina šį apaštalą, suteikia jam ‚Tautų apaštalo” titulą, nes iš esmės jo dėka Evangelija pradėjo plisti į visas tautas, Jėzaus mokymas galėjo pasiekti visus, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, kalbos, kultūrinės aplinkos. Nors šv.Paulius nepažino gyvo Jėzaus kaip kiti Dvylika apaštalų, Bažnyčios požiūriu jo indėlis į krikščionybės skleidimą yra kaip ir tų, kurie vaikščiojo su Jėzumi. Tikrai - tai didis mokytojas ir Jėzaus mokslo skleidėjas, turėjęs labai gerą to meto išsilavinimą ir tuo išsiskyrė iš kitų apaštalų. Kita vertus, negalima nepaminėti, jog būtent jis praktiškai paklojo pamatus krikščionybei kaip religinei sistemai, vertybių visumai, nes būtent jis Jėzaus skelbtas mintis pavertė teologine sistema, kurią vėliau plėtojo Bažnyčios tėvai ir kiti iškilūs krikščionys. Daug žymių ankstesnių ir dabartinių mokslininkų šv.Paulių laiko naujos religijos kūrėju ir jo indelį netgi lygina su Jėzaus, nors visiškai neprilygina. Kaip ten bebūtų, bet šv.Pauliaus nuopelnai krikščioniškos religijos kūrime yra išties nepaprastai dideli. Trumpai pasakius, tokios religijos, kokia krikščionybė yra šiandien, be šio apaštalo asmenybės, raštų, Jėzaus mokslo supratimo ir pasiaukojamos veiklos bei efektyvių misijų tikrai nebūtų. Vaizdžiai pasakius, Bažnyčia žvelgia į Jėzų, visų pirma, šio apaštalo akimis ir žengia jo nukreipta kryptimi, vadovaudamasi jo mokymu. Be jo krikščionybę kaip to meto naują, konkurencingą religiją sunku būtų įsivaizduoti. Geriausiu atveju būtų išlikusi, kaip viena iš Judaizmo sektų su kitokiu Jėzaus mokslo supratimu.
Šv.Pauliaus gyvenimo pavyzdys rodo , kad kiekvienas turime savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Štai apaštalas Paulius visiškai atsidavęs savo krikščioniškai misijai. Jame pagrindinė dorybė buvo meilė, kurios padedamas jis mylėjo Dievą labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą - dėl Dievo meilės- kaip save patį. Nors kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti, tačiau pavyzdžiai padeda tobulėti. Garbinti Kūrėją nėra lengva. Neužtenka kartą per savaitę paprasčiausiai nueiti į šventyklą. Kūrėjo garbinimas- nemažų pastangų reikalaujantis nusiteikimas ir žmogų keičiantis atsidavimo aktas. Tikrasis garbinimas- tai kasdieninio nuolankumo reiškimas savo dievybei, tyros širdies ir šventų žodžių aukojimas ir visai nesvarbu, ar mes tikimės ką nors gauti iš viso to, nes tai - antraeilis dalykas. Turime būti verti savo dievybių. Šv.Paulius buvo vertas savo Dievo.

„Šlovinkite VIEŠPATĮ!
Laimingas, kas VIEŠPATIES pagarbiai bijo,
kas nuoširdžiai vykdo jo įsakymus.
Jo palikuonys bus galingi,
palaiminta dorųjų karta.
Jo namuose bus gerovė ir turtai,
amžinai tvers jo teisumas.
Jis yra lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems,
visados švelnus, gailestingas ir teisus.
Gera žmogui, kuris yra dosnus ir skolina,
sąžiningai tvarko savo reikalus.
Visad jis bus tvirtas;
žmonės teisaus žmogaus niekad nepamirš.
Blogos žinios gauti jis nebijos, -
jo širdis tvirta, pasitikinti VIEŠPAČIU.
Patvari jo širdis, - jis nesibaimina;
ilgainiui jo priešai bus nugalėti” Ps 112, 1-8

Ko nori, kad tau padaryčiau?
Viešpatie, kad į mane pažvelgtum švelniu žvilgsniu!

Tekstas sukurtas: 2013.06.29