Apaštalų šv.Petro ir šv.Pauliaus diena

„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.” 1 Kor 13

Savo tekstą pradedu ištrauka iš apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams, kurioje puikiai bei konkrečiai pavaizduota dieviška meilė. Birželio 29 d. Bažnyčia mini Šv. Petro ir šv.Pauliaus iškilmę. Šie apaštalai buvo tikri šios meilės nešėjai. Tai du svarbiausi gimusios Bažnyčios veikėjai, labai skirtingi, tačiau ir gerai papildantys vienas kitą. Šiandien norėčiau trumpai apžvelgti šv.Pauliaus asmenybę ir veiklą.
Bažnyčia labai gerbia ir vertina šį apaštalą, suteikia jam ‚Tautų apaštalo” titulą, nes iš esmės jo dėka Evangelija pradėjo plisti į visas tautas, Jėzaus mokymas galėjo pasiekti visus, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, kalbos, kultūrinės aplinkos. Nors šv.Paulius nepažino gyvo Jėzaus kaip kiti Dvylika apaštalų, Bažnyčios požiūriu jo indėlis į krikščionybės skleidimą yra kaip ir tų, kurie vaikščiojo su Jėzumi. Tikrai - tai didis mokytojas ir Jėzaus mokslo skleidėjas, turėjęs labai gerą to meto išsilavinimą ir tuo išsiskyrė iš kitų apaštalų. Kita vertus, negalima nepaminėti, jog būtent jis praktiškai paklojo pamatus krikščionybei kaip religinei sistemai, vertybių visumai, nes būtent jis Jėzaus skelbtas mintis pavertė teologine sistema, kurią vėliau plėtojo Bažnyčios tėvai ir kiti iškilūs krikščionys. Daug žymių ankstesnių ir dabartinių mokslininkų šv.Paulių laiko naujos religijos kūrėju ir jo indelį netgi lygina su Jėzaus, nors visiškai neprilygina. Kaip ten bebūtų, bet šv.Pauliaus nuopelnai krikščioniškos religijos kūrime yra išties nepaprastai dideli. Trumpai pasakius, tokios religijos, kokia krikščionybė yra šiandien, be šio apaštalo asmenybės, raštų, Jėzaus mokslo supratimo ir pasiaukojamos veiklos bei efektyvių misijų tikrai nebūtų. Vaizdžiai pasakius, Bažnyčia žvelgia į Jėzų, visų pirma, šio apaštalo akimis ir žengia jo nukreipta kryptimi, vadovaudamasi jo mokymu. Be jo krikščionybę kaip to meto naują, konkurencingą religiją sunku būtų įsivaizduoti. Geriausiu atveju būtų išlikusi, kaip viena iš Judaizmo sektų su kitokiu Jėzaus mokslo supratimu.
Šv.Pauliaus gyvenimo pavyzdys rodo , kad kiekvienas turime savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Štai apaštalas Paulius visiškai atsidavęs savo krikščioniškai misijai. Jame pagrindinė dorybė buvo meilė, kurios padedamas jis mylėjo Dievą labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą - dėl Dievo meilės- kaip save patį. Nors kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti, tačiau pavyzdžiai padeda tobulėti. Garbinti Kūrėją nėra lengva. Neužtenka kartą per savaitę paprasčiausiai nueiti į šventyklą. Kūrėjo garbinimas- nemažų pastangų reikalaujantis nusiteikimas ir žmogų keičiantis atsidavimo aktas. Tikrasis garbinimas- tai kasdieninio nuolankumo reiškimas savo dievybei, tyros širdies ir šventų žodžių aukojimas ir visai nesvarbu, ar mes tikimės ką nors gauti iš viso to, nes tai - antraeilis dalykas. Turime būti verti savo dievybių. Šv.Paulius buvo vertas savo Dievo.

„Šlovinkite VIEŠPATĮ!
Laimingas, kas VIEŠPATIES pagarbiai bijo,
kas nuoširdžiai vykdo jo įsakymus.
Jo palikuonys bus galingi,
palaiminta dorųjų karta.
Jo namuose bus gerovė ir turtai,
amžinai tvers jo teisumas.
Jis yra lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems,
visados švelnus, gailestingas ir teisus.
Gera žmogui, kuris yra dosnus ir skolina,
sąžiningai tvarko savo reikalus.
Visad jis bus tvirtas;
žmonės teisaus žmogaus niekad nepamirš.
Blogos žinios gauti jis nebijos, -
jo širdis tvirta, pasitikinti VIEŠPAČIU.
Patvari jo širdis, - jis nesibaimina;
ilgainiui jo priešai bus nugalėti” Ps 112, 1-8

Ko nori, kad tau padaryčiau?
Viešpatie, kad į mane pažvelgtum švelniu žvilgsniu!

Tekstas sukurtas: 2013.06.29